Psalmynas 39

₂Tariau: „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje,

kad nenusidėčiau liežuviu;

savo burną užčiaupsiu,

kai nedorėliai būna arti“.

₃Tylėjau ir nieko nesakiau,

susilaikiau net nuo ko nors gero.

Bet mano skausmas tik padidėjo,

₄širdis man užkaito krūtinėje.

Bemąstant įsiliepsnojo ugnis

ir nebegalėjau susilaikyti neprabilęs:

₅„Pasakyk man, VIEŠPATIE, kiek ilgai gyvensiu,

kokia mano dienų trukmė?

Leisk man pažinti, koks laikinas esu.

₆Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo,

jo trukmė – beveik niekas tavo akyse.

Iš tikrųjų žmogaus būvis – tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.

₇Žmogus praeina kaip šešėlis.

Visas jo triūsas – tik migla;

jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!

₈Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis?

Tavyje mano viltis.

₉Išvaduok mane iš visų mano kalčių;

nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!“

₁₀Tyliu ir burnos neatveriu,

nes tu tai padarei.

₁₁Nukreipk nuo manęs savo rykštę,

aš žūstu nuo tavo rankos smūgių!

₁₂Kai drausmini žmogų bausdamas už nuodėmę,

tu lyg kandis sunaikini, kas jam brangu.

Iš tikrųjų žmogus – tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.

₁₃Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,

klausykis mano šauksmo,

ateik į pagalbą, kai verkiu!

Juk aš tik praeinantis svečias, praeivis

kaip visi mano protėviai.

₁₄Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau

pirma, negu nueisiu, ir manęs nebebus.